Aktualijos

2008.02.14
Neseniai mažeikiškiai galėjo susipažinti su šokėjos Gintarės Valaitytės diplominiu darbu – šokiu KAS TEN???  „Čia ta pati iš „Yvos“? – kuždėjosi mažeikiškiai, nustebę, jog pop grupės narė šoka klasikinius šokius.
O prisėdus pakalbėti apie šokius, Gintarė tik nusijuokia – jai gera atlikti ir klasikinį, ir modernų, ir „popsovą“ šokį. „MANE ATSPINDI LENGVAS, GRAKŠTUS JUDESYS“.
– Kaip jautiesi Mažeikiuose, ar daug dėmesio susilauki iš mažeikiškių? Esi žinomas žmogus, tuo labiau kad ir čia gyvendama buvai veikli – šokai „Kauškutyje“, dalyvavai jaunųjų žurnalistų veikloje, vedei radijo laidą...
– Dėmesio sulaukiu pakankamai. Susilaukiu gero dėmesio, tarkim, jei apsiperku parduotuvėje , būna, kad prieina mergaitės su gražiomis knygutėmis ir prašo autografų. O Choreografijos mokyklos auklėtiniai mane gerai pažįsta, žino, kad esu iš grupės, ir visi yra tokie geri – visada šypsosi. Žinoma, nėra taip, kad eičiau gatve ir visi žvalgytųsi ar sakytų – va, tenai eina Gintarė.
– Gal banalu klausti, bet smalsu – iš kur ta svajonė šokti?
– Kai man suėjo šešeri, tėvai mane nuvedė į Choreografijos mokyklą. Aš pati to labai norėjau. Nors mama prieštaravo, bet tėčio paskatinta vis dėlto nuvedė mane į tą mokyklą. Meilė šokiui gimė po truputį, nebuvo taip, kad aš iš karto užsidegiau. Ją pirmiausia įdiegė „Kauškučio“ vadovė Jolanta, kuri man buvo kaip antroji mama. Choreografijos mokykloje supratau, kad šokis nėra vien juodas ir sunkus darbas. Kiek prisimenu, visos repeticijos būdavo labai smagios ir linksmos.
– Kaip jautiesi šokdama?
– Tai priklauso nuo to, koks yra šokis. Aš šoku klasikinius šokius. Jeigu šokis – baletas, dažnai merginos virsta balta gulbe... Jeigu šoku flamenko ar čigonišką šokį, tada iš širdies veržiasi aistra, ritmo pojūtis. Kiekviename šokyje žmogus atsiskleidžia kitaip. Šokant rumbą, meilės šokį, jausmai yra visai kitokie, o tango šokiui reikalingas temperamentas.
– Koks šokis atspindėtų Tave?
– Labai dažnai užduoda šitą klausimą. Aš niekada nešokčiau striptizo, man tai yra tabu, nešokčiau „go go“ baruose. O koks šokis? Tai baletas, susipynęs su moderniu šokiu, klasika su moderniu šokiu. Judesio standartai turėtų likti klasikiniai, tačiau truputį sumoderninti. Toks švelnus, grakštus šokis.
Žinoma, man patinka ir temperamentingi šokiai, pavyzdžiui, tango ar flamenko. Bet mano asmenybę labiau atspindėtų lengvas, grakštus judesys.
– Tavo studijos jau tuoj baigsis...
– Jaučiu didžiulę nostalgiją, nes aš labai mėgstu šokti, šoku nuo šešerių metų, ir truputį gaila, nes universitete praleisti metai buvo nuostabūs, daug šokome, daug repetavome, gavau daug žinių.
– Ar šokti gali kiekvienas, ar tai įgimtas talentas?
– Ar tai įgimtas talentas, aš nežinau, bet šokti gali kiekvienas. Tik neaišku, kokį lygį pasieks, kiek tobulės technika, judesys. Tiesiog reikia jausti muziką, mėgautis tuo, skleisti tai, kas tau eina iš vidaus. Sunkiai ir daug dirbant, įmanoma.
ŠOKIMAS „YVOJE“ – TIK
PAPILDOMAS UŽSIĖMIMAS
– Pakalbėkime apie „Yvą“. Tai jau Tavo neatsiejama gyvenimo dalis. Kai atėjai į grupę, ar teko ko nors atsisakyti ir kaip tai pakeitė Tavo gyvenimą?
– Merginos prieš ateinant į grupę man pasakojo, kad teks atsisakyti gimtadienių, pačių draugų, kad tam nebus laiko, nes laukia visokie koncertai, išvykos. Bet taip nėra, aš puikiai viską suderinu. Žinoma, nuovargis didelis, ypač kai būna sesija ir koncertų bumas pasipila, bet aš kažkaip viską suderinu: ir į draugų gimtadienius einu, ir draugų nepraradau, ir šiaip labai kažkas nepasikeitė. Tiesiog man tai kažkokia papildoma veikla ir aš to nevadinu darbu, tai mano mėgstama veikla.
– Grupė „Yva“ yra skandalinga Tavęs skandalai taipogi neaplenkia. Kaip Tu reaguoji į juos?
– Man puikiai pasiseka išlaviruoti, aš nesu skandalinga asmenybė. Skandalai dažnai būna laužti iš piršto, jie būna išgalvoti. Visi tie didieji grupės skandalai mane aplenkia.
– Kaip į skandalus reaguoja artimieji?
– Labai džiaugiuosi, kad turiu supratingus tėvus. Tiesą pasakius, kai atėjau į grupę, labai skaudžiai reaguodavau į žmonių replikas, pavyzdžiui, internete. O dabar merginos išmokė iš viso to smagiai pasijuokti ir netgi praskaidrinome sau nuotaiką. Internete yra labai daug replikų, nesuprantu net, kodėl žmonės rašo? Jei tau nepatinka, tu neskaityk to straipsnio.
– Kas mieliau: šokti tai, ką studijavote, ar šokti su „Yva“?
– Labai nenorėjau šito klausimo (šypsosi). Visai kitokios emocijos, kai šoku grupėje, ir visai kiti jausmai šokant universitete. Aš puikiai prisimenu savo pirmąjį koncertą su grupe. Negalėjau suvokti, kad tiek daug žmonių gali žiūrėti, mums ploti, rėkti, skanduoti. Tai nepakartojamas jausmas. Tada užplūsta tiek daug gerų emocijų, kurias tau perteikia žiūrovai.
Šokant universitete reikia įsijausti į šokį, perteikti dvasią, laikotarpį, pavyzdžiui, baroką ar romantizmą reikia perteikti judesiu, tam tikra veido išraiška. Net nežinau, kas man arčiau širdies. Ir tos emocijos mane „veža“, jos yra teigiamos.
– Betgi universitete šokti sunkiau?
– Žinoma. Turi būti tiksli visų judesių technika, viso kūno technika – rankos, pirštai, kojos, galva, žvilgsnis. Tai labai sunkus darbas, varginantis, daug jėgų reikalaujantis. Bet pasirodymai su „Yva“, naktiniai koncertai klubuose – irgi varginantys. Kartais sėdi antrą valandą nakties, lauki išėjimo, o esi tokia pavargusi, kad nesinori lipti į sceną. Bet kai pamatai, jog visi žmonės „tūsinasi“, linksminasi, prašo pakartot, tada vėl užsidegi ir vėl gera.
– Tavo svajonė šokti, kaip suprantu, išsipildė. Ko dar norėtum pasiekti?
– Norėčiau, kad visas mano gyvenimas būtų kaip šokis. Nereikia suprasti, kad aš būtinai turiu šokti visą gyvenimą ar dirbti tokį darbą. Tiesiog kad pats mano gyvenimas būtų kaip šokis – audringas kaip flamenko, o kartais švelnus ir lėtas kaip „Gulbių ežeras“.
Visada sakydavau, kad aš mėgstu tik šokti, kad nepatinka dirbti, nemėgstu aš dėstyti, bet kai išdirbau pusmetį su vaikais Choreografijos mokykloje, pajutau, kad traukia mane tie vaikai. Man smagu su jais dirbti ir aš dabar į pamoką einu kaip į šventę. Vaikai klauso, žiūri, stebi, aš matau netgi kaip vaikas progresuoja, kaip jis keičiasi, kaip keičiasi jo pėdos, kojos, judesys tampa grakštesnis. Ir todėl dabar mano svajonė – atidaryti šokių studiją.
– Nemanai, kad tas didelis populiarumas gali trukdyti tobulėti šokių srityje, o ypač siekti savo svajonės – tapti šokių mokytoja?
– Tas populiarumas „Yvoje“ nėra jau toks didelis. Manau, kad siekiant tapti šokių mokytoja, populiarumas tikrai netrukdytų. Iš dalies tai net pliusas – vaikams dar įdomiau. Atėję sako: mokytoja, aš jus mačiau per televiziją. Tad gal net daugiau susilaukčiau norinčių šokti vaikučių.
Marius SAMAVIČIUS
Jono STRAZDAUSKO nuotr.:Pasveikinti Gintarės į Mažeikius atvyko Natalija ir Deivydas Zvonkai.

Šaltinis Santarvė